Kam tos lėlės ir pasakos...
Kai pradėjau kurti lėles, o vėliau ir pasakas, daugelis manęs klausė: „Edita, kam tau visa tai? Ar kam to reikia?“.
Reikia. Man reikia, nes aš noriu gyventi grožyje. Žinoma,
grožis visiems suprantamas savaip. Vieniems tai kelionės, kitiems brendai, kūno kultas, muzika, šokis,
informatika ir matematika... O man grožis – pasivaikščioti kieme ir lėtai nukakti
iki savo dirbtuvių. Tada jose veikti tai, ką širdis geidžia. Vakare sugrįžti ir
pasakyti vyrui, kad man buvo puiki diena ir sugalvojau, kai ką įdomaus. Pasakysite,
kad tai niekai, kažkokia nesąmonė. Ot ir ne! Tai laisvė, galėjimas rinktis, elgtis
kaip nori, kaip vaikystėje. Labai gaila, kad vaikystė praėjo, o su metais
atrodo, kad ji iš viso kažkur pradingo. Visa laimė, kad visiškai dar jos nepamiršau
ir man labai norisi tuos atminimus išsaugoti. Argi ne gėris daryti kažką dėl
savęs? Argi nenuostabu, kad patys sau sukuriam nuotaiką, šypseną ir džiugesį ?
Sakoma, siekti laimės reikia palaipsniui, nes dideli dalykai susideda iš
smulkmenų, bet kartais smulkmena sukelia tiek džiaugsmo, kad nieko didesnio jau
nebereikia. Juk taip nuostabu, kada gražiausi ir mieli dalykai visada šalia, ne
kažkur už jūrų marių
