Kam tos lėlės ir pasakos...
Kai pradėjau kurti lėles, o vėliau ir pasakas, daugelis manęs
klausė: „Edita, kam tau visa tai? Ar kam to reikia?“. Reikia. Man
reikia, nes aš noriu gyventi grožyje. Žinoma, grožis visiems
suprantamas savaip. Vieniems tai kelionės, kitiems brendai,
kūno kultas, muzika, šokis, informatika ir matematika... O man
grožis – pasivaikščioti kieme ir lėtai nukakti iki savo dirbtuvių.
Tada jose veikti tai, ką širdis geidžia. Vakare sugrįžti ir
pasakyti vyrui, kad man buvo puiki diena ir sugalvojau, kai
ką įdomaus. Pasakysite, kad tai niekai, kažkokia nesąmonė. Ot ir
ne! Tai laisvė, galėjimas rinktis, elgtis kaip nori, kaip
vaikystėje. Labai gaila, kad vaikystė praėjo, o su metais atrodo,
kad ji iš viso kažkur pradingo. Visa laimė, kad visiškai dar jos
nepamiršau ir man labai norisi tuos atminimus išsaugoti. Argi ne
gėris daryti kažką dėl savęs? Argi nenuostabu, kad patys sau
sukuriam nuotaiką, šypseną ir džiugesį ? Sakoma, siekti laimės
reikia palaipsniui, nes dideli dalykai susideda iš smulkmenų, bet
kartais smulkmena sukelia tiek džiaugsmo, kad nieko didesnio jau
nebereikia. Juk taip nuostabu, kada gražiausi ir mieli dalykai
visada šalia, ne kažkur už jūrų marių
Kaip kvepia pasakos
DOVANA
